Ji.Jis

Ji troško bendrauti.
Jis nemėgo žmonių.
Ji nekentė sniego.
Jis jį dievino.
Ji buvo svajotoja.
Jis netikėjo pasakom....
Ji mylėjo dangų.
Jis sakė, kad tai banalu.
Jai patikdavo sėdėti naktį ant stogo ir žiūrėti į žvaigždes.
Jis mieliau žiūrėdavo į TV ekraną.
Ji manė, kad jis tas, kurio jai reikia.
Jis laikė ją maža mergaite.
Jis jai buvo viskas.
Ji jam buvo eilinis žaisliukas.
Ji buvo jautri.
Jis nuolat ją įžeidinėjo.
Ji liūdėjo.
Jis ironiškai šypsojosi.
Ji verkė.
Jis tylėjo.
Ji kentėjo.
Jis nekreipė į tai dėmesio.
Ji pavargo.
Ji norėjo pasikeisti.
Jis manė, kad ji tam per silpna.
Ji vis tolo nuo jo.
Jis nenorėjo to pripažint.
Ji beveik pamiršo jo vardą.
Jis vis dažniau apie ją galvodavo.
Ji pasikeitė.
Ji nebesėdi naktim ant stogo ir nebesvajoja, nes jis sakė kad tai vaikiška.
Ji nebežiūri į tą nuostabų žydrą dangų, nes dabar jis bespalvis.
Ji nustojo juoktis, nes jis visada sakė, kad tai naivu.
Ji pamilo šaltą sniegą.
Ji tapo tokia, kokios norėjo jis.
Bet jis pasigedo tos mažos, svajojančios mergaitės su spindinčia šypsena ir mylinčiomis akimis.
Ji žiūrėjo į jį bejausmiu žvilgsniu.
Jis suprato, kad ji jam pati svarbiausia.Jis norėtų ją susigrąžinti.
Bet Ji nebetiki meile.